Miestuose, dėl žiemą barstomos druskos (NaCl), želdiniai dažnai patiria osmosinį stresą, kurio metu ne tik negali iš grunto pasisavinti vandens, bet, esant dideliai druskos koncentracijai dehidratuoja – didelės mineralinės koncentracijos dirvožemis “siurbia” vandenį iš augalo.
Tad, kaip visa tai veikia?
Osmosinį stresą dažniausiai sukelia aplinkos veiksniai, kurie želdiniams sutrukdo vandens įsisavinimą. Pagrindinės priežastys yra sausra, dėl kurios sumažėja dirvožemyje esantis vanduo ir didelis jo druskingumas.
Osmosas – tai procesas, kurio metu vandens molekulės juda iš mažiau mineralinėmis medžiagomis prisotintos terpės į labiau prisotintą terpę, sukuriant vienodą mineralų vandenyje pasiskirstymą arba pusiausvyrą.
Dėl osmoso slėgio, vanduo iš dirvožemio juda į augalo šaknis, tačiau, tam būtina minėta sąlyga – dirvožemyje ištirpusių mineralinių medžiagų koncentracija privalo būti mažesnė nei augale. Jei koncentracija apyligė, osmoso slėgis tarp šių dviejų terpių – dirvožemio ir augalo šaknų – tampa vienodas ir vandens tiekimas į augalą sustoja. Tačiau tai dar ne viskas! Kai dirvožemyje ištirpusių mineralų koncentracija yra didesnė nei augale, vandens molekulės pradeda judėti priešinga kryptimi – iš augalo dirvožemį!
Siekiant išsaugoti vandens atsargas, lapuose užsidaro žiotelės ir stabdomas vandens garinimas į aplinką. Į augalą nebepatenka anglies dioksidas, neišsiskiria deguonis, sutrinka fotosintezė, lėtėja energijos gamyba, augimas. Tai galime stebėti matydami sumažėjusių metinių ūglių prieaugį, smulkėjančius lapus su ankstyvais nekrozės (džiūvimo) požymiais. Užsitęsus tokioms sąlygoms, želdiniai pamažu nyksta ir miršta. 