Miestas, planuojantis žalias erdves mažiausiai 50 metų į priekį – tokia mintis sukosi svečiuojantis kaimyninės šalies sostinėje. Po keturių dienų praleistų Varšuvoje, dalinuosi įspūdžiais apie šio miesto gatvių želdinius.
Varšuva bei jos kraštovaizdis formavosi karų, ekonominės plėtros bei architektūros raidos kontekste. Antrojo pasaulinio karo metu, ypač po 1944 -ųjų Varšuvos sukilimo, miestas, kuris nuo seno garsėjo rafinuota architektūra, įspūdingais parkais ir sodais, buvo sunaikintas, o senamiestis, tiesiogine prasme, sulygintas su žeme.
„Miestas privalo visiškai išnykti nuo žemės paviršiaus. Iš jo turi likti tik geležinkelio stotis Vermachtui. Nė viena siena neturi stovėti. Kiekvienas pastatas turi būti sugriautas iki pamatų“, – 1944 m. spalį SS karininkų konferencijoje paskelbė H.Himmleris.
1945 m. prasidėjus Varšuvos atkūrimo darbams, buvo siekiama ne atstatyti atskirus paminklus, bet kompleksiškai ir nuosekliai atkurti visa senamiestį ir naujamiestį. Šios pastangos buvo pripažintos tarptautiniu mastu – 1980 m. Varšuvos centras įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip pavyzdinis kruopštaus sunaikinto istorinio paveldo atkūrimo pavyzdys!
Šiandien miesto centras pasitinka plačiomis gatvėmis, įspūdingais pastatais, naujais dangoraižiais, tačiau nepaisant jų dominavimo, akivaizdu, kad šioje urbanizuotoje erdvėje gamta išliko svarbia miesto dalimi.
Vaikštinėjant gatvėmis, neretai apimdavo jausmas, kad miesto želdinių planavimas yra vykdomas užtikrintų, neskubrių, save gerbiančio architekto rankų. Visiškai atsiribojant nuo noro kažkam įtikti, kažkur suspėti. Nesivaikant greito kosmetinio efekto ar madų, bet siekiant ilgalaikio rezultato, planuojant darnią visumą ir kuriant ramią, tvarią, paprastą, bet kokybišką miesto aplinką.
Pamirškite nykstančius, džiūstančius ar aplaidaus genėjimo sudarkytus medžius. Akivaizdu, kad Lenkijos sostinės želdinių politikoje prioritetas ir resursai skiriami siekiant išsaugoti jau turimus, brandžius ar senstančius medžius, šalia jų formuojant naujas želdynų erdves. Tad keliaujant miestu, tave lydi tolygi žaluma, nepaveiki, rodos, net klimato kaitos reiškiniams.
Tiek seniau, tiek naujai sodinamų medžių pomedžiai projektuojami maksimaliai dideli, neretai gatves nuo šaligatvių skiria ištisinės juostos, apsodintos vienarūšiais krūmais – tvarkingai suformuotais arba laisvai besidriekiančiais kauleniais, meškytėmis, lanskvomis, žiemėmis, nereikliais vijokliais – penkialapiais vinvyčiais, gebenėmis. Dažnai tokie želdynai bei pavieniai medžiai aptverti metalinėmis tvorelėmis arba specialiai pastatytomis atitvaromis – apsauga nuo automobilio, dviračio, trimerio, šuns.
Medžių augavietės, esant galimybei, projektuojamos žemiau rekonstuojamo šaligatvio lygio, o apsauginės šaknų grotelės guldomos ne tiesiai ant grunto, kaip įprasta, o tarsi pakabinamos ore, tvirtinant jas prie grindinio. Puikus sprendimas, kuriuo apsaugomas pomedis neprislegiant šaknų vasarą įkaistančia metaline apsauga. Tokio sprendimo dėka, pasodintus medžius patogu gausiai ir greitai palieti. Kai kur grotelės turi integruotus ventiliacijos šulinėlius, kurie skirti oro patekimui prie medžio šaknų bei laistymui.
Medeliams, pasodintiems skveruose, pievose, nors sąlygos čia palankesnes nei šalia gatvių, taip pat skiriamas didelis dėmesys. Sodinukų kamienus nuo žoliapjovių saugo atitvarai, o laistymo maišai užtikrina drėgmę šaknims, kas yra gyvybiškai svarbu pirmuosius kelis metus po pasodinimo.
Dažniausiai sutinkami medžiai gatvėse ir aikštėse – liepos, platanai, klevai. Judriose miesto vietose pamatyti ažuolą, kurio kamieną sunku apkabinti, anokia retenybė – lenkai sugebėjo juos išsaugoti.
Man Varšuva paliko didmiesčio įspūdį, kuris neapsiriboja tik moderniu urbanistiniu planavimu. Jos želdynai bei pavieniai medžiai ir krūmai projektuojami ir prižiūrimi taip pat kruopščiai ir į miesto erdves įsilieja kaip lygiavertė bei labai svarbi gyvenimo dalis!
Įspūdžiais dalijosi
Kraštovaizdžio projektuotoja
Lidija Sakalauskienė
Daugiau autorės nuotraukų:
